Tokiomis karštomis dienomis taip norisi prie jūros! Bet, dėja, šiemet atostogų prie jūros nenusimato... Ką gi daryt? Svarbiausia nenukabint nosies, pasakiau aš sau ir pasiėmiau vilną kelių, priminančių man jūrą, spalvų, lininį šalį bei prisiminimus apie šiltą smėlį, vėsinantį vėjelį, jūros kvapą bei bangų užavimą. Vienas, du, trys...ir štai koks gavosi rankdarbis, o gal ir ne vienas, ir ne du, ir ne trys, bet darbas gavosi štai koks.

Jame įvelti atmintyje išlikę vaizdai apie jūrą, putuojančias bangas, baltą smėliuką, bei paslptingus dumblus.
Rašau tai sėdėdama didmiesčio kavinuke prie puodelio kavos. Aplink šurmuliuoja mašinos, kažkur skuba nuo karščio pavargę žmonės, o aš įneriau į savo naują šalį, užmerkiu akis... Vienas, du, trys ir aš jau ne miesto centre, o kažkur labai toli, kur nesigirdi mašinų užėsio, kur nekankina jokie rūpesčiai, aš ten kur bangelės kutena mano kojas, kur vėjas žaidžia su mano plaukais ir smėlio šiluma maloniai įsilėja į mano kūną, aš ten kur šiemet nebusiu, bet šalio dėka aš ten pabuvau.
Ačiū apsivėlusiam, kad leido man pafantazuoti.