"Aklasis" pasimatymas I
Aš vis dar mintimis sugrįžtu į "aklą" rankdarbistų* pasimatymą...O viskas prasidėjo nuo to, kad eilinį kartą onlainas ”pakvietė“ pokalbiui. Ten – intensyvios diskusijos apie susitikimą Vilniuje...Hmm sekmadienio vakare, už 100 km... Toloka... bandom spręsti šią problemėlę-kažkas pasiūlo susitikimą daryti traukinio Kaunas-Vilnius vagone. Supereglius pasižada pašokti ir pagroti smuiku. O Aidas sutinka su viskuo... Būčiau vyras –ir aš sutikčiau- traukinyje šokanti ir grojanti moteris viliojančiai atrodo. Smagiausi pasiūlymai dėl susitikimo skrieja kaip strėlės iš rankdarbistų pašėlusiu tempu-viens už kitą beprotiškesni.Bet viskas turi pabaigą.Realus pasaulis su zyziančiais vaikais, pabirusiu biseriu ir išskleista per visą vonią vilna į nugarą visiems kvėpuoja... Virtualioje erdvėje liekame trys - Liolė, Aidas ir Sniegena. Priimame racionalų sprendimą-susitinkame tuo pačiu metu kaip ir vilniečiai, tik Kauno Akropolyje. Susitikimo laukimas portale sukelia šiokį tokį bruzdėjimą-“veltinio“ dienoraštyje, onlaine jaučiasi suaktyvėjimas. Kai kurie vilniečiai jau buvo susitikę ankščiau, o kauniečiams - tai pirmas kartas. Pirmasis pasimatymas. „Aklas“ pasimatymas. Čia virtualiame pasaulyje, mes esame tokie, kokie norime būti-šmaikštūs, protingi, drąsūs ir t.t.. Pašnekovas nemato mūsų sutrikusio žvilgsnio, tyla onlaine neverčia pasimesti. Na,o realiame? Ar ne bus taip, kad entuziastingai susirašinėję, siuntę bučinukus, širdeles, šypsenėles nelabai turėsime ką vienas kitam pasakyti? Nerimo kirminas pradėjo mane graužti... Atidžiau pradėjau stebėti komentarus- kiek ateis, kas ateis...Dauguma pažįstamų galvoja, kad aš labai lengvai bendrauju. Taip, jei jaučiu, kad „bangos“ su pašnekovu sutampa-tada ir tylos pauzė visiškai netrikdo. Bet ne visada taip būna. Klaikiai stresuoju prieš susitikimus su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau galiu pasigirti viena savo savybe- kai yra problema-stengiuosi kuo greičiau ją išspręsti, kad nereiktų ilgai kankintis. Taigi-problema-stresas dėl „aklo“ pasimatymo su nepažįstamais „veltinio“ mylėtojais. Vadinasi, reikia susirinkti informaciją apie juos, kad nebūtų jau tokie „nepažįstami“.

Lendu į portalą, kuičiuosi po rankdarbistų darbų nuotraukas, dienoraščius. Va, Liolė...na, tam tikra prasme, mes jau pažįstamos, juk daugiausiai buvo susirašinėta... Protinga, šmaikši. O, nuotrauka yra. Dar ir graži. Puikus ir retas derinys.

Aidas...Aaaa ... čia gi tas mūsų portalo Šiškinas... Dramatizmas, simbolizmas piešiniuose tiesiog alsuoja giliais išgyvenimais...Nesu šio stiliaus mylėtoja, bet jaučiu, kaip ledai tirpsta... Šitas piešinys gražus, va ir tas darbas koks įdomus. Rasos lapeliai ant žiedlapių neįtikėtinai tikri. "Žvilgnis į Šiškino peizažą" nukautavo mane galutinai.

Na kas dar ten pas mus bus? Irmuzele...Ooo, jos nepastebėti portale neįmanoma-visur palikusi savo pėdsaką-komentaruose, įvairiuose dirbiniuose, forume. Nuo aštrių kritikos strėlių iki romantinių-filosofinių įrašų dienoraštyje ir pragmatiškų pasvarstymų forume. Jos daug, ji įvairialypė ir pasiutusi. Dienoraštį skaitai lyg romaną...

Žiūrime toliau... Elija... Tai čia gi tas spalvingasis veltinis! Portalo vaivorykštė, linksmųjų batukų fėja J Norisi juos pačiupinėti ir pasidėti šalia-kad spinduliuotų gerą nuotaiką niūrų rudens vakarą.

Na, kas toliau... Dangek ... chi chi chi...nagi čia Kuckos, Jackos ir Leono mamytė ! Dauguma jos smulkių dirbinių vis įgauna kokio gyvio pavidalą - jūros arkliukas, vabaliukas , diedas J... Kaip koks Dievulis įpučia gyvybės veltinio gumulėliui... A va ir sunkioji Dangek artilerija-drabužiai, šaliai, riešinės. Žiūrint į jos dirbinius galvoje užgroja džiazas... Taip, jos veltinio dirbiniai kaip džiazas- gera improvizacija...

Užteks džiazuoti, žiūrim toliau ką turim. Va ir robe-a. Aš ją jau anksčiau įsiminiau dėl jos komentarų po darbais, dienoraščiuose. Įsiminiau dėl jos tolerancijos ir noro padėti, patarti. Jokio purkštavimo, kandžiojimo ir daug nuoširdaus dėmesio. Dienoraštis pilnas pozityvo, išmano daugybę rankdarbiavimo technikų. Ech, toli man dar iki tokių auksarankių darbštuolių.....

Užteks dūsauti – šnipinėju, kas dar ateis į pasimatymą... Va va Colibri... Pažiūrėsim, ką tas mažas paukštelis veikia... Superinė nuotraukų kokybė... O darbų įvairovė-nuo tradicinių velykinių margučių iki „sexy“ nerto maudymosi kostiumėlio. „Skaniai“ apžiūriu visus rankdarbius. Na, turėtų būti ryški asmenybė...Colibrio energetinis laukas prasineša kaip taifūnas per mano darbo kambarį ir palieką sveiko pavydo jausmą... Tiek visko moka ir viskas labai kokybiškai, preciziškai atlikta . Noriu ir to, ir taip, ir šitaip...Ech... susiimk raudonpilvi paukšteli.

Pasižiūriu, kas gi dar žada ateiti. Ulga. O jergutėliaus, tai čia ta, kuri man „atvėrė akis“ į veltinio pasaulį! Beveik prieš metus, kai „besigooglindama“ atradau šį portalą ir pamačiau Ulgos batelius „Nekaltybė“, radikaliai pasikeitė mano požiūris į veltinį. Žiūrėdama į tą fėjų ir elfų apavą, pasijutau lyg nukeliavus į mistišką pasakų šalį. Ir tuo pačiu aiškiai suvokiau, kad mano „veltininis“ intelektas lygus nuliui... Iki tol veltinis man asocijavosi su įvairiaspalviais bumbolais ant kaklo ir ausyse, „svočios“ gėlėmis-sagėmis kolegų švarkeliuose ir uošvės veltiniais įspirtais į kaliošus...

Apsvaigus nuo mistiško veltinio toliau naršau . Violeta... mezga, neria... Na, čia ta sritis, kurioje smalsauju mažiausiai. O be reikalo... „Voratinkliniai“ pereinamų spalvų šaliai užburia... Kai baigsis atostogos ir grįšiu į darbą, aš dar juos prisiminsiu...Man tokio tikrai prireiks... Vau - vestuvinė suknelė - neįtikėtina... O kojinių rainumas tiesiog kviečia susirangyti sofos kamputyje su gera knyga ir puodeliu čiobrelių arbatos...

Baltė... ką čia ji parodys.. Aaa, čia ta.... aš ją atsiminiau visų pirma dėl to, kad labai panaši į mokyklos laikų suolo draugę. Ir dėl to dėl to, kad labai subtilūs ir skoningi „dekupažinimo“ darbai. Noriu jų visų. Tas lengvumas, subtilumas ir kruopštumas labai jau jaukiai atrodo... Kvepia levandomis ir medžiu...

Na, užteks man čia “seilėtis“, reiktų, kad kas ant žemės nuleistų... O kas gi tai gali padaryti, jeigu ne Apsiveles J . Ačiū Dievui, kad jo vyriška logika ir vyriški „vėliniai“ grąžina portalui In ir Jang pusiausvyrą. Jam turėtų būti sunku laviruoti tarp visų moteriškų pasipešiojimų, meilės prisipažinimų, pms‘ų, IT neraštingumo ir išsiverkimų ant peties. Bet vis dar kantriai laikosi, tobulina savo „veltinį“, velia kas diena, pabado, paglosto, paminko...

O kaip gi be Vidos... Portalo mūzos ir įkvėpėjos. Nežinau, ar ji tikėjosi, kad ši idėja sukvies tiek daug žmonių. Kad veltinis.lt jiems taps kasdieninės veiklos ritualu kaip rytinės kavos puodelis ar pašto dėžutės patikrinimas. Kad taps tiltu tarp bendraminčių. Karo kirviu tarp konkurentų. Kad tai taps langu į kitų dirbtuves 1782 žmonėms...

Iš virtualaus pasaulio į mane ištraukė mažosios kniurksintis verkimas. Jau laikas antrai naktinio pieno porcijai. Traukia mažoji pieną, o man galvoje sukasi dirbinių nuotraukos, dienoraščiai... viskas susipynė-darbai, vardai...Susirašyti gal reiktų? Na, neblogai atrodyčiau atėjusi į pasimatymą su „špargalke“... Bet turbūt dauguma mūsų, planuojančių ateiti į šį pasimatymą, jaučia panašų nerimą. Juk vienas kitą pažįstame iš dirbinių ir toks prisistatymas „Labas. Aš Petras. Petras Vėlys. Aš veliu.“ niekam nieko nesako... O gal tada visiems paruošti „špargalkes“? Kvailiau sugalvoti galiu tik aš... Gal paprasčiau paruošti trumpą visų pristatymą? Čia jau gudriau... Štai kas man gavosi... https://docs.google.com/present/view?id=ddvmgmzh_33cfmkn5dq&interval=5

--
*rankdarbistas -pagal apsivėlusio leksikoną-rankdarbių mylėtojas :)