"Aklasis" pasimatymas II.
Išaušo gražus spalio 10-osios rytas. Saulutė šviečia, pasiganyti kviečia... Išvažiavom pasiganyti į Ąžuolyną. Jaučiu, kad atidžiau nužiūriu praeivius-va čia gal Irmuzele su šeimyna į zoologijos sodą eina, čia gal Apsiveles ant suoliuko laptopą maigo... Vėl pradėjo graužti nerimo kirminiukai.

Skambina Liolė „Na, kaip jums sekasi? Aš gal truputį vėluosiu.Sodyboje vis dar esu...“. Gal jau reikia traukti link namų, kad ir aš nepavėluočiau... Prieš tai trumpam „užšoksim“ į Maxima. Trumpam... Vis tik dar esu labai naivi.Su dviem vaikais ir vyru tokis žodis „trumpam“ neegzistuoja!!! Mano ramios frazės „greičiau“, „aš pavėluosiu“, „varom“ pamažu virsta riaumojimu. Mašinoje riaumojimą keičia monologas apie „nesiskaitymą su mano poreikiais“. Gerai, kad mano šeimyna turi stiprų imunitetą mamos frustracijoms. Monologą nutraukia trimetės dukros dainavimas „tai ne grybas tai ne grybas, ne,ne, ne... tai mergaitė su raudona kepure...“ Namuose vyrui paskubom duodu nurodymus apie vaikų mitybos, miego, lavinimo ypatumus, įsimetu į rankinę usb, vadofoną ir dumiu į Akropolį.
Skriste užskrieju į trečio aukšto stovėjimo aikštelę. Matau, susirūpinusiu veidu ir permestu laptopu ant peties skuba Liole. Pamojuoju pralėkdama ir skubu parkuoti mašiną. Paskui pagalvojau, gal ne Liolė? Juk aš ją tik nuotraukoje mačiau...Kaži, o ką ji galvoja apie pralėkusią mojuojančią garbanę. Juk ji net mano foto nemačiusi. Liolė laukia. Matyt suprato, kad tokia keistuolė gali būti tik Sniegena... Skubam ir jaučiu -„bangos“ sutampa, šnekučiuoamės lyg senos pažįstamos.

Kavinėje jau sėdi nemažas būrelis – atpažįstu Aidą su gražia mūzų palyda, Robe-a. Žiūriu į smulkutę moterį ir galvoju – bus iš „veltiniautojų“,bet kuri? Prisistato - Elija.... Kamarėlė  tik dabar mums ruošiamia, nes padavėjos supainiojo susitikimo laiką. Nors skambinta ir priminta buvo du kartus! Keistai turėjo pasijusti atėję patys pirmieji -niekas jų nelaukia, susitikimo vieta neparuošta... Besiruošiant persėsti į kamarėlę, prie mūsų prisigretina mielas vyriokas. Nespėjo net prisistatyti. Oooo... Apsiveles labas... Beveik tokį ir įsivaizdavau. Na, gal truputį vyresnį. Jau atšventusį 40 metį. :)
Susėdam ir laikas pradeda lėkti taip nesuvokiamai, lyg būtum virtualiam pasaulyje. Tą lėkimą trumpam sustabdo įėjusi mergina su rudeninių lapų sage atlape. Pažįstamas energijos taifūnas – Colibris . Kalbam, šnekam, tarškam, krizenam – šurmulys mūsų kamarėlėje tarsi nesibaigiantis karoliukų byrėjimas. Pagaliau pavyksta pagauti ryšį su Vilniumi– vaizdas labai sulėtintas, bet kad susirinko dailios moterytės- buvo akivaizdžiai matyti... Stilinga WoolSheet šukuosena neliko nepastebėta :) .Keistas jausmas apima, kai virtualius bičiulius pamatai realybėje – norisi tik žiūrėti ir... rašyti :). Kameros sukosi ratu ir vyko draugiškas dvipolio susimojavimas ir susirašinėjimas. Deja, ryšys nutrūko. Bet kalbos ne. Arbata, su trupučiu vyno ir sidru liejosi laisvai. Paskui atėjo eilė desertams ir mano surinktai žvalgybinei medžiagai. Neprašoviau pro šalį- kai pamatai „gyvą“ autorių ir jo dirbinių nuotraukas, kyla daugybė klausimų. Ir tuo pačiu ateina suvokimas, kad tai, ką jie sukūrė yra jų pačių atspindys. Jų minčių, norų, jausmų, patirties atspindys... Ir kad tu jau vieną koją esi įkėlęs į jų sielos namus..

Štai ir Vida atėjo. Visi nustebom, kokia gi jaunutė... Nuotraukoje atrodo kur kas vyresnė... Be jokių skrupulų išsakėme savo pastebėjimus :). Pasiguodė, kad jai kartais alkoholio be pažymėjimo neparduoda, nors apvalus jubiliejus jau ne už kalnų... Ech, gerai, kai žmogus su metais eina vis jaunyn. O gal čia toks stebuklingas pašalinis  veltinio poveikis? Kai baigsis mano kremas nuo raukšlių, eisiu pirkti vilnos ir velsiu, velsiu, velsiu....

Po trijų valandų bendravimo ir arbatos gurkšnojimo staiga visi nutilom. Pauzė... Ne todėl, kad neturėtume ką pasakyti... Todėl, kad galva pilna įvairiausių minčių, kurioms reikia laiko susigulėti, susidėlioti į "stalčiukus". Nežinau, ar visi tai supras, bet čia buvo kaip po gero sekso - nesinori nieko kalbėti, tik tylėti ...:)

Grįžtu namo per naktinį Kauną-mašina pilna Elijos spalvų, robe-os demesio, Liolės šilumos, Aido gilumo, jo Žmonos ramybės, Apsivelusio švelnios ironijos, Colibrio švytėjimo. Gaila, kad kelias iki namų toks trumpas... Praveriu duris ir grįžtu į realų pasaulį-visas pirmas aukštas nuklotas batais, vaikų žaislais, popieriais... Vyras sėdi supamam fotelyje ir palaimingu žvilgsniu žiuri sporto kanalą. Ant stalo išgerta alaus skardinė...Mano mažosios sulipusiais plaukais, "pasipuošę" mamos drabužiais ir dar velniai žino kuo,  užsiropščiusios jam ant kelių  ir dūksta taip, lyg tai būtų ne tėvas, o pripučiamas batutas... Jei tokį vaizdelį bučiau pamačiusi prieš kokias šešias valandas-namai prisipildytų mano riaumojimo ir monologų... O dabar... Dabar su Mona Lizos šypsena sieloj ir veide pasiimų mažąją, vonioje atmirkau varškytės "Miau" likučius, užmigdau ir tyliai nupėdinu į darbo kambarį. Įsijungiu kompiuterį ir ... pasineriu į minkštą ir šiltą veltinis.lt... Mmmmmm...