Vieną kartą... pamačiau pas draugus Veltą kamuoliuką! Jis nebuvo šeip sau, mažas kamuolytis, tai buvo diiidelis kamuolys, jis tilpo mano delnuose. Jis buvo vyšninis su nuostabiu, sakyčiau margučių, raštu. Apakau. Minkiau jį, glosčiau... netikėjau, kad iš vilnos galima tai padaryti. Nuo to laiko prasidėjo mano žygis į Veltinio karalystę: daugybė sulaužydų adatų, daugybė bemiegių naktų veliant ir ieškant interneto platybėse visokių veltinukų ir pamokėlių, nemažai sugadintos vilnos, kurios pradžioj niekaip neužtekdavo... Atsigręžiant į praeitį tai atrodo juokinga... bet dabar aš supratau, kad SERGU veltiniu: atvykus į šį pasaulį antram sūneliui aš vistiek daug laiko skiriu vilnai, veltiniui, veltiniui.lt . Tikiuosi, kad ta liga peraugs į profesionalų darbą ;-), o gal,  vieną kartą...